Iš Jaunimo politikos pagrindų įstatymo

Šis įstatymas reglamentuoja visus svarbiausius su jaunimu susijusius procesus, kuriuos vykdo Vyriausybė ir kitos institucijos. Vienas svarbesnių vaidmenų, susijusių su jaunimo politikos įgyvendinimu, tenka savivaldybėms. Būtent savivaldybės šiuo metu tampa labai svarbiais jaunimo politikos veikėjais, nes sparčiai auga naujų, mažų jaunimo organizacijų, kurios savo veiklą koncentruoja vienos savivaldybė teritorijoje, skaičius. Jaunimo ir Savivaldybių administracijų bendradarbiavimas turi būti atrandamas iš naujo, kaip abiems pusėms labai naudinga priemonė, sprendžiant su jaunimu susijusius klausimus, pavyzdžiui nusikalstamumo ar narkomanijos problemas. Todėl verta pamąstyti ir apie procesus, kurie vyksta mūsų savivaldybėje – Marijampolėje.

Svarbiausias vaidmuo vykdant jaunimo politiką tenka jaunimo organizacijos. Būtent jos įgyvendina didžiąją dalį projektų ir programų skirtų jaunimo problemoms spręsti. Tuo tarpu pirminis darbas, kurį atlieka valstybinės ir savivaldybių institucijos, yra resursų paskirstymas jaunimo projektams ir tų resursų kontrolė projektų įgyvendinimo metu. Remiantis šiais dviem principais yra sukurta gana gerai institucionalizuota su jaunimu susijusių nacionalinių ir vietos struktūrų sistema. Viena svarbesnių šios sistemos grandžių, veikiančių vietos lygiu, yra Savivaldybės jaunimo reikalų taryba.

Jaunimo reikalų taryba yra Savivaldybės tarybos komisijos įgaliojimus turinti institucija, kurią pariteto principu sudaro jaunimo ir Savivaldybės tarybos bei administracijos atstovai. Taigi, Jaunimo reikalų taryboje turime 6 jaunimo organizacijų ir 6 savivaldybės valdžios institucijų atstovus. Tai tarsi dvišalis forumas, kuriame jaunimas stengiasi kuo geriau atstovauti savo interesams, tam, kad savivaldybės politikai ir administratoriai priimtų kuo geresnius ir palankesnius jaunimui sprendimus bei įgyvendintų priemones, kurios gerintų jaunimo situaciją Marijampolėje.

Viskas ganėtinai paprasta ir aišku, tačiau Jaunimo reikalų tarybos tema Marijampolėje netikėtai tapo ypač aktuali pastarosiomis savaitėmis, kai Savivaldybės administracijoje tarsi žaibas iš giedro dangaus blykstelėjo idėja pakeisti Jaunimo reikalų tarybos nuostatus. Šis siūlymas turėjo būti svarstytas kovo 15 d. vykusiame Savivaldybės tarybos posėdyje. Esminis naujai siūlomų nuostatų redakcijos punktas turėjo įtvirtinti nuostatą, kad Jaunimo reikalų tarybos pirmininką Savivaldybės tarybos tvirtinimui pateiktų Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius, o ne rinktų pati Jaunimo reikalų taryba, kaip tai daroma šiuo metu. Keistas ir baugus siūlymas, kurio su didele baime jau ilgą laiką laukė jaunimo organizacijų atstovai.

Minėtojo valdininko – Jaunimo reikalų koordinatoriaus – kompetencijoje yra sprendimų projektų, susijusių su jaunimo reikalais, rengimas ir teikimas Savivaldybės tarybai, informacijos apie jaunimą ir jaunimo organizacijas rinkimas ir esant poreikiui pateikimas Savivaldybės institucijoms bei viso to, kas Savivaldybėje yra tiesiogiai susiję su jaunimu bei jaunimo organizacijomis, koordinavimas. Pabrėžčiau – koordinavimas, o ne valdymas. Kadangi šio pareigūno „darbdavys“ yra jaunimas, todėl jo darbas yra neatsiejamas nuo bendravimo ir bendradarbiavimo su jaunimo interesams atstovaujančiomis jaunimo organizacijomis.

Viena didžiausių ir svarbiausių jaunimo organizacijų, veikiančių Marijampolėje, yra Regioninė jaunimo organizacijų taryba – „Apskritasis stalas“. Tai skėtinė savivaldybės teritorijoje veikianti organizacija, vienijanti ir atstovaujanti kitoms jaunimo organizacijoms. „Apskritasis stalas“ ir yra ta organizacija, kuri deleguoja tuos 6 jaunimo organizacijų atstovus į Jaunimo reikalų tarybą. Atstovų atranka vykdoma visuotiniame narių susirinkime, kuriame kiekviena organizacija, „Apskritoji stalo“ narė, gali pateikti savo kandidatus ir slaptu balsavimu juos rinkti.

Problemos kyla tada, kai kalbame apie šių trijų institucijų tarpusavio bendradarbiavimą. Savivaldybių jaunimo interesų atstovavimo sistema yra sukurta taip, kad didžiausia įtaka ir reikšmė joje yra suteikiama jaunimo organizacijoms su „Apskrituoju stalus“ priešakyje. Tokia sistema gerai veikia visoje Lietuvoje, tiek ir nacionaliniu, tiek ir vietos lygiu.  Ji grindžiama principu, kad ten, kur gali pasireikšti ir gerai veikti jaunimas, valdžios institucijos kištis neturėtų. Todėl Jaunimo reikalų taryba organizuota taip, kad ji būtų savivaldi bei demokratiška, suteikianti galimybę jaunimo atstovams patiems tvarkyti savo reikalus. Neabejotina, kad pats jaunimas geriau nei bet koks valdininkas žino savo poreikius ir problemas, todėl jaunimo dalyvavimas, iniciatyvumas bei kūrybiškumas, įgyvendinant savivaldybės jaunimo politiką, jai suteikia jaunatvišką atspalvį ir padeda geriau pasiekti tikslinę auditoriją. Savivaldybės valdininkai, tuo tarpu, tėra pagalbinis mechanizmas, kuris įsikišti turėtų tik tada, kai sistema neveikia. Tačiau tokia situacija iš kart sukelia trintį, nes Jaunimo reikalų koordinatorius yra nustumiamas į antrąjį planą. Žinant mūsiškų valdininkų pomėgį susireikšminti, kyla trintis, nes Jaunimo reikalų koordinatoriaus galios yra suvaržomos tam, kad pats jaunimas įgautų daugiau galimybių tvarkyti savo reikalus. Tokia trintis tarp šio valdininko ir jaunimo organizacijų gali pavirsti į atvirą ir nevaldomą konfrontaciją, paralyžiuojančią tiek jaunimo organizacijų, tiek ir savivaldybės institucijų darbą jaunimo reikalų srityje.

Marijampolėje tokia trintis yra akivaizdi. Ji jau senai peraugusi į atvirą konfrontaciją, o savivaldybės administracijos įtaka jaunimo politikoje yra neproporcinga. Tai žlugdo visą jaunimo politikos įgyvendinimo procesą Marijampolėje, nes, kaip minėjau, svarbiausia vykdomoji grandis čia yra jaunimo organizacijos. Jei jos yra išstumiamos, engiamos ir silpninamos, tada visa sistema griūną.

Akivaizdus neproporcingo ir trumparegiško savivaldybės administracijos institucijų kišimosi į jaunimo reikalus įrodymas yra minėtasis bandymas keisti demokratiškus Jaunimo reikalų tarybos nuostatus bei įtvirtinti vieno asmens diktatą šioje institucijoje. Visoje Lietuvoje vyrauja tendencija, kad Jaunimo reikalų taryboms stengiamasi perduoti kuo daugiau įgaliojimų, leisti jaunimui pačiam tvarkytis, veikti, o Marijampolėje atvirkščiai – bandoma žengti didžiulį žingsnį atgal ir visą galią sutelkti ir taip jau stipriai išpūstoje savivaldybės administracijoje.

Gerai bent tiek, kad mūsų savivaldybės pozicijoje esantys politikai dar kartas nuo karto sugeba parodyti turį sveikos nuovokos ir opozicijai pasiūlius klausimo dėl Jaunimo reikalų nuostatų ir sudėties keitimo nesvarstyti, jie turėjo su tuo sutikti. Tačiau neabejotina, kad savivaldybės administracija dės visas pastangas, kad šis klausimas būtų kuo greičiau įtrauktas į Savivaldybės tarybos darbotvarkę. Bent jau tendencijos tai aiškiai rodo.

Visgi, klausimą atidėjus atsiranda daugiau laiko ir erdvės diskusijoms apie jaunimo politiką Marijampolėje. Kokia ji turi būti? Geriausiai į tai atsakyti gali tik pačios jaunimo organizacijos. Tačiau keletą darbų gali padaryti ir savivaldybės valdžia: leisti jaunimui veikti demokratiškai ir savivaldžiai; priimant jauniems žmonėms aktualius sprendimus klausti jų pačių nuomonės; paisyti jaunimo interesų ir pažaboti savivaldybės administracijos valdininkų savivalę. Jeigu patys savivaldybės administracijos biurokratai tam prieštarauja, tada gal būt verta pamąstyti apie tokių valdininkų pakeitimą?

Laisvės sąvoka visais laikais buvo vienas aktualiausių ir įdomiausių diskusijų objektų. Tačiau tik po Apšvietos laikotarpio ir philosophes idėjų iškilimo laisvės supratimas tapo ypatingai poliarizuotas, o kartais netgi absurdiškas.

Antikinės demokratijos laikais laisvė buvo pagrindine piliečio statuso dalimi. Viduramžiais laisvė reiškė neatsiejamą ryšį su Dievu. Renesansiškojo respublikonizmo metu laisvė vėl supanašėjo su antikine laisvės sąvoka ir per tai įgavo tam tikrą teisės formą - teisės į savivaldą ir bendruomenišką viešojo gėrio kūrimą. Visais šiais, mano minėtais, laikotarpiais laisvė buvo neatsiejama nuo tam tikros visuomenės grupės, kurią galėjome laikyti piliečiais (ar netgi tauta). Laisvė buvo piliečių (tautos) teisė ir svarbiausias gyvenimo atributas.

Prasidėjus Apšvietos amžiui, o vėliau ir Pramoninei revoliucijai, laisvė įvairių mąstytojų lūpose ir raštuose įgavo vis naujas formas. Netikėtai laisvė buvo atskirta nuo politikos, paskui nuo valstybės, nuo priklausymo vienokiai ar kitokiai bendrijai ir pan. Ji tapo tarsi kažkokia nematoma dvasia, kurią kiekvienas gali interpretuoti ir naudoti savaip, kaip užsigeidęs. Kilo netgi tokių idėjų (ideologijų), kurios teigė, kad žmogus gali būti laisvas gyvendamas nelaisvoje valstybėje, visuomenėje ar bendrijoje. Deja, kai kas bandė šioms pragaištingoms laisvės interpretacijoms suteikti kūną. Todėl XX a. buvo pažymėtas siaubingais karais ir žiauriausiais totalitariniais režimais.

Verta pamąstyti: kaip gali egzistuoti laisvas žmogus nelaisvoje bendruomenėje? Apskritai, ar gali egzistuoti nelaisvų žmonių bendruomenė? Nemanau. Tikroji bendruomenė – tai savaiminis ir savanoriškas žmonių susijungimas tam, kad jie galėtų įprasminti savo laisvą dvasią ir kartu ją įgyvendindami sukurtų bendrąjį gėrį. Todėl žmogus užgimsta šeimoje ir per šeimą tampa laisvu, todėl mums reikalinga kitų žmonių parama, todėl mums reikalingas tikėjimas, kuris mus suriša su kitais žmonėmis, mus padaro tam tikros bendrybės, kuri mums ir įkvepia tą tikėjimą, dalimi. Laisvė negali būti  individuali. O žmogus negali būti atskira nuo kitų būtybe, kuri viena pati sau ir savaip būtų laisva. Tokiu atveju laisvė taptų beprasmė. O beprasmiai dalykai – išnyksta. Todėl tikroji laisvė užgimsta ir pasireiškia tik bendrume su kitais žmonėmis.

Visada buvo tokių, kurie gynė šią senąją istorinę, bendruomeninę laisvės sampratą. Tokių, kurie aukodami save ir patirdami žiaurias represijas gynė nustatą, kad žmogus gali būti laisvas tik laisvoje bendrystėje su kitais žmonėmis. Laisvas tautoje, kuri laisvai tvarkosi savoje, laisvoje valstybėje. Taip XIX a. kilo “Tautų pavasaris”. Taip po Pirmojo pasaulinio karo Europoje užgimė naujos tautinės valstybės, o žlugus žiauriausiam ir daugiausiai gyvybių nusinešusiam totalitariniam eksperimentui – SSRS – daugybė tautų vėl užgimė ir atrado tikrąją – bendrąją – laisvę.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo Nepriklausoma. Tai buvo ne vieno lyderio, partijos ar grupės pergalė, tai buvo didi mažos tautos kova ir pergalė prieš žymiai didesnį ir galingesnį okupantą. Tai diena, kai TAUTA pasakė savo valią ir pasiekė taip trokštamą – BENDRĄ LAISVĘ.

Gerbkime ir švęskime šią didingą mūsų tautos šventę.

Click here to view the embedded video.

]]> http://www.vysniauskas.eu/?feed=rss2&p=154 0 http://www.vysniauskas.eu/?p=147 http://www.vysniauskas.eu/?p=147#comments Sat, 27 Feb 2010 17:03:20 +0000 A.V. http://www.vysniauskas.eu/?p=147 Šiandien dalyvavau TS-LKD Marijampolės skyriaus Visuotiniame narių susirinkime. Ilgas, įtemptas, tačiau rezultatyvus renginys.

Svarbiausias šio susirinkimo klausimas – naujojo skyriaus pirmininko išrinkimas. TS-LKD Jaunimo bendruomenės Marijampolės skyriaus nariai mane iškėlė kandidatu į šią garbingą poziciją. Tad teko rėžti stiprią kalbą, apie visa tai, ką skyriuje matau gero ir blogo, apie tai, ką ir kaip siūlau keisti. Galiausiai atsiėmiau savo kandidatūrą ir parėmiau labai puikų žmogų bei gerą politiką – Valdą Pilecką. Savo ruožtu Valdas, po triuškinančios pergalės, man pasiūlė tapti TS-LKD Marijampolės skyriaus pirmininko pavaduotoju. Tad laukia daugybė sunkaus ir atsakingo darbo, nes artėja savivaldybės Tarybos rinkimai, kuriuose mes privalome pasiekti didelę pergalę.

Pateikiu savo kalbą, kurią sakiau:

Gerbiamas pirmininke, gerbiami susirinkimo dalyviai,

Man yra didžiulė garbė, kad Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus Jaunimo bendruomenės nariai mane iškėlė kandidatu į mūsų skyriaus Pirmininkus. Tačiau kartu tai yra didelė atsakomybė, nes šiandien, aš tikiu, mūsų skyrius pradeda kokybiškai naują savo veiklos etapą. Būtent apie tai norėčiau su jumis ir pasišnekėti.

Mūsų laukia ilgi ir sunkūs metai, kuriuos vainikuos savivaldybės Tarybos rinkimai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jau po vienerių metų mes turėsime puikią galimybę užbaigti šitos pragaištingos kairiųjų valdžios Marijampolėje dešimtmetį. Aš tikiu, kad mums tai pavyks.

Tačiau pergalei pasiekti mes privalome atlikti daug svarbių darbų, kuriems pagrindą dedame jau šiandien, rinkdami naująjį Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus pirmininką bei jo komandą.

Aš matau tris pirminius darbus, kuriuos turime atlikti pradėdami rinkiminę kovą 2011-aisiais:

1. Pirma. Laikas įveikti susiskaldymą. Mes, nariai, turime suprasti,  kad nebėra atskirų konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių ar krikščionių demokratų politinių organizacijų. Yra viena Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Mes visi esame jos nariais. Tai yra didžiausia ir stipriausia Lietuvos politinė jėga, kuri savo darbais bando įveikti mums paliktą betvarkę ir nutiesti kelią į geresnę ir saugesnę Lietuvos ateitį. Tačiau kol kas, toli gražu, ne visi tai suprantame, todėl būtent naujasis pirmininkas savo darbais turės mums įrodyti, kad esame viena bendruomenė, viena visuma.
2. Antrasis svarbus darbas, kurio privalės imtis naujasis mūsų skyriaus vadovas, bus žmonių sutelkimas darbui. Artėja rinkimai – mes turime ruoštis. Štai Jaunimo bendruomenės nariai, pateikė daug įvairių siūlymų, kaip galima suaktyvinti vidinį ir išorinį mūsų skyriaus gyvenimą. Patys ėmėmės tas iniciatyvas įgyvendinti, tačiau matome, kad ne viskas mūsų skyriuje yra taip lengva, kaip norėtųsi. Mūsų skyriuje vis dar esti per daug nepasitikėjimo vieni kitais ir naujomis idėjomis. Taip pat, nepabijosu tų žodžių, per dažnai mes visi darome tinginystės nuodėmę. Turime susiimti ir padedami naujojo skyriaus pirmininko susitelkti bendram darbui.
3. Trečiasis darbas, nuo kurio ypatingai priklausys mūsų pasirodymas savivaldybės Tarybos rinkimuose – yra TS-LKD autoriteto Marijampolės bendruomenėje įtvirtinimas. Aš dažnai kartoju, kad mes turime 8 stiprių ir savo darbą išmanančių politikų frakciją savivaldybės Taryboje, tačiau ne visada sugebame juos išnaudoti, tam kad mūsų partijos balsas Marijampolėje būtų girdimas. Dar daugiau, turime Seimo narį, kuris daug dirba, kad Marijampolė atsikratytų kairiųjų jungo, tačiau pozicijų suderinimo su juo stinga. Todėl mūsų partijos balsai Marijampolėje neskamba lyg galingas unisonas. O turėtų skambėti. Taigi, naujajam skyriaus pirmininkui teks tikrai nelengvas darbas suderinti mūsų balsus.

Aš jums išvardinau tris prioritetinius darbus, kuriuos įgyvendinę įgausime pagreitį, kad po metų užbaigtumėme trumparegiško ir į gera nevedančio kairiųjų valdymo Marijampolėje dekadą. Tai bus didelė kova, kurią privalome laimėti.

O pergalei pasiekti mums reikia stipraus ir pasiaukojančio lyderio. Žinau, kad dėl savo jauno amžiaus, studijų kitame mieste bei darbų, kuriuos dirbu įvairiose organizacijose, nebūčiau pats geriausias vadovas vesiantis mus į tą didelė kovą, kuri laukia 2011-aisiais. Todėl esu linkęs, jums leidus, atsiimti savo kandidatūrą ir paremti šiuo metu tinkamiausią mūsų skyriui vadovauti kandidatą – Valdą Pilecką.

Visi čia esantys gerai žinome, kad Valdas yra sąžiningas ir garbingas žmogus, geras vadovas ir vadybininkas. O jo gebėjimas tartis ir susitarti gali tapti rimčiausiu pagrindu vienybės dvasios įsitvirtinimui mūsų visų skyriuje.

Pabrėžčiau, kad Valdas Pileckas yra patyręs politikas ir būtų tiesiog nedovanotina klaida jeigu pirmininku išsirinktumėme politiko patirties neturintį asmenį. Pagalvokime, kaip mes atrodysime kitų didžiųjų Marijampolės partijų fone? Manau nesolidžiai. Mes esame politinė partija, mūsų autoritetas priklauso nuo mūsų politikų darbo, todėl ir rinkimės politikus.

ŠIANDIEN AŠ TRAUKIUOSI IŠ MŪŠIO TAM, KAD GALĖTUMĖME LAIMĖTI KARĄ ATEITYJE.

AŠ TIKIU VALDU PILECKU!

AŠ RENKUOSI JO KOMANDĄ!

AŠ NEABEJOJU PERGALE!

2009-ųjų pabaigoje Marijampolės savivaldybėje netikėtai iškilo idėja, kad taupymo sumetimais reikėtų sujungti Marijampolės savivaldybės miestiškąsias Narto ir Mokolų seniūnijas. Abiejose dirba po du valdininkus – seniūnas ir specialistas. Narto seniūnija aptarnauja 16 tūkst., o Mokolų – 12 tūkst. Marijampolės miesto gyventojų. Abiejų šių seniūnijų biudžetai yra menki, didžiąją jų dalį sudaro seniūno ir jam padedančio žmogaus atlyginimai. Tiesa, jie taip pat nėra įspūdingi. Visgi užsimota savivaldybės taupymo programą pradėti įgyvendinti būtent nuo seniūnijų. Kaip norėtųsi ištarti žodį „puiku“, nes gyvendama su tokiu praskolintu biudžetu ir išpūsta administracija, mūsų savivaldybė eina tik vieninteliu – bankroto – keliu. Tačiau, kai pradedi domėtis šia istorija, apima kažkokia negera nuojauta.

Kažkas čia ne taip. Juk savivaldybės skola siekia daugiau nei 30 mln. litų, o sujungiant seniūnijas tikrai nebus ypatingai daug sutaupoma. Bus atsisakyta tik vieno seniūnijos darbuotojo etato, nes sujungus dvi seniūnijas, kuriose ir taip dirba tik po du žmones, reikės aptarnauti jau dvigubai daugiau marijampoliečių nei iki šiol. Todėl dar labiau sumažinti etatų skaičių, kurį turi dabartinės Narto ir Mokolų seniūnijos, jungtinėje seniūnijoje nebus labai racionalu. Vienintelis etatas, kurio tikrai neliks, bus vienas iš dviejų seniūnų. Tad bus sutaupyta ne kažin kas.

Gal tada sumažės seniūnijų administravimo kaštai? Abejotina, nes sujungus dvi miesto seniūnijas bus sukurtas naujas „jungtinis monstras“, aptarnausiantis daugiau nei du trečdalius visos Marijampolės miesto teritorijos ir apie 28 tūkst. miestelėnų. Atsiradus tokiai gigantiškai seniūnijai, ne tik gyventojams reikės iš vieno miesto galo kulniuoti į kitą (tai be abejo nėra labai patogu), bet ir pačiam naujosios seniūnijos seniūnui bus sunkiau pasiekti savo teritorijos gyventojus. Juk dabartinės Narto ir Mokolų seniūnijos neturi tarnybinių automobilių. Gal bent vieną gaus po sujungimo? Tačiau tada visiškai dingsta finansinė šio proceso logika, nes nebus sutaupoma. Priešingai – administracinės išlaidos tik padidės.

Taigi, jeigu oficialusis seniūnijų sujungimo pretekstas – taupymas, neatitinka realybės, vadinasi, yra kažkokia neoficiali tokio Marijampolės valdžios sprendimo priežastis.

Ir štai čia, kaip įprasta Marijampolėje, galime atrasti vieną viešą paslaptį. Reformuojant miestietiškas Marijampolės seniūnijas greičiausiai norima pašalinti socialdemokratams nepalankų Narto seniūną Algirdą Kaltauską. Tai senyvo amžiaus valdininkas, buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos Marijampolės skyriaus narys. Iš partijos jis pasitraukė prieš dvejus metus, kai atsisakė agituoti savo seniūnijos žmones balsuoti už socialdemokratus ir Algį Rimą. Žinoma, tokiu (pilietišku ir priderančiu valstybės tarnautojui) elgesiu Narto seniūnas užsitraukė didelę mero Vidmanto Brazio, Seimo nario Algio Rimo ir jų aplinkos rūstybę. Todėl tikriausiai nuspręsta tokį nedorėlį nubausti – išmesti iš darbo. Tačiau dėl pačių socialdemokratų sukurtos socialistinės valstybės tarnybos sistemos šiais laikais valdininką pašalinti iš darbo yra ypatingai sunku. O šiam ir iki pensijos nedaug beliko. Tad po dvejų metų svarstymų buvo sugalvota pasinaudojant taupymo pretekstu tiesiog sujungti dvi seniūnijas, o tada išmesti neįtikusį seniūną jau nebebus kliūčių.

Dveji metai yra gan ilgas laiko tarpas. Todėl keista, kodėl tik dabar taip suskubta jungti šias dvi seniūnijas? Juk neparankaus seniūno problema yra jau sena. Deja, tikrąjį atsakymą tikriausiai sužinosime tik po seniūnijų sujungimo. Tačiau neoficialiai galime spėti, kad už tokios skubos slypi dar kažkas daugiau. Juo labiau, kad vieninteliai, kurie pajus šios reformos naudą, bus valdantieji socialdemokratai.

Taigi, panagrinėjus visus Narto ir Mokolų seniūnijų sujungimo aspektus, peršasi vienintelė logiška mintis – jungiant seniūnijas ir atsikratant neparankaus seniūno ruošiama dar viena šilta vieta saviškiam. Nedarbo lygis Marijampolėje didelis, todėl natūralu, kad ir valdančiųjų gretose atsiranda vienas kitas „draugas“ bedarbis. Kadangi artėja rinkimai, todėl galime tikėtis, kad valdantieji šiais metais bus labai malonūs ir ypatingai stengsis įtikti savo bendrapartiečiams bei kartais juos pamaloninti postais. Taip pat tokius nuogąstavimus didina ir tai, kad prie naujosios didžiosios seniūnijos prijungus dabar esamų dviejų seniūnijų darbuotojus jie greičiausiai nespės tinkamai aptarnauti visų gyventojų bei spręsti visų seniūnijoje kylančių problemų, o tai jau bus pretekstas jungtinėje seniūnijoje įsteigti naujų darbo vietų, pavyzdžiui, seniūno pavaduotojo poziciją. O sukūrus naują šiltą vietą ir pretendentas į ją atsiras labai greitai. Gal net pamatysime dar vieną butaforinį, „viešą“ konkursą su vienu pretendentu. Tad, kaip skaitytojas gali pastebėti, klausimų ir įtarimų šioje istorijoje yra žymiai daugiau nei logiškų sprendimų.

Apskritai žvelgiant į tokį Marijampolės valdžios elgesį darosi koktu, nes gyventojų interesų yra absoliučiai nepaisoma. Seniūnijos yra arčiausiai gyventojų esančios savivaldybės institucijos, kurios sprendžia pačias artimiausias gyventųjų problemas, pavyzdžiui, rūpinasi, kad savivaldybės valdžia neužmirštų mūsų seniūnijose esančių netvarkytų gatvių, veda gyventojų apskaitą ir pan. Todėl turint omenyje, kad būtent šių – mažųjų – problemų, sprendimo yra pasigendama labiausiai, reikėtų kaip tik stiprinti seniūnijas ir įgyvendinti savivaldybės administracijos reformą, kurios vienu svarbiausių principų būtų administravimo dekoncentravimas, priartinimas prie gyventojų. Tačiau tokios politikos pavyzdžių Marijampolės savivaldybės valdančiųjų politikoje nerasime nė su žiburiu. Matome tik dar vieną išmoningą sumanymą, kaip gyventojų sąskaita pasigerinti savo asmeninius reikalus. Tad, mano nuomone, savivaldybės gyventojams laikas daryti rimtas išvadas dėl jų rinktos savivaldybės valdžios gebėjimo toliau valdyti mūsų visų Marijampolę.

]]> http://www.vysniauskas.eu/?feed=rss2&p=132 5 http://www.vysniauskas.eu/?p=120 http://www.vysniauskas.eu/?p=120#comments Sun, 24 Jan 2010 18:55:12 +0000 A.V. http://www.vysniauskas.eu/?p=120 Sulaukiau štai tokio netikėto laiško:

Sveiki,

Rašo Jums MRUNI Teisės ir muitinės veiklos studentė. Perskaičiau Jūsų parašytus straipsnius ir pagalvojau, kad Jūs galėtumėte man padėti atsakyti į dominanti mane klausimą. Kokie Jūsų manymui būtu padariniai (pliusai ir minusai) jeigu Lietuvoje įsikurtų grynai prezidentinis arba tik parlamentinis valdymas.

Ačiū

Kadangi ši tema yra viena iš tų, kuriomis labai domiuosi, tad nutariau atsakyti šiek tiek plačiau.

Valstybės valdymo modelio (parlamentinio, prezidentinio ar pusiau prezidentinio) pasirinkimas labiausiai priklauso nuo valstybės politinės tradicijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę galėjome pasirinkti bet kurį iš šių modelių ir visi jie būtų kėlę vienodą kiekį problemų, nes tuo metu iš esmės neturėjome demokratiškos politikos tradicijos. Kuo ilgiau egzsistuojame, kaip demokratiška valstybė, tuo labiau stiprėja mūsų politinė tradicija. Tai reiškia, kad per ilgą laiką prigyja bet kuris valstybės valdymo modelis, o tada jo keitimas atneša daugiau žalos nei naudos. Pakeitus modelį iš esmės vėl grįžtama į ten, nuo ko buvo pradėta.

Parlamentinis modelis naudojamas mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Jo esmė, kad valstybės vadovu de facto, o kartais ir de jure, yra Ministras Pirmininkas. Šio pareigūno darbas ir egzistencija labai stipriai priklauso nuo Parlamento bei Parlamento rinkimų rezultatų. Jeigu valstybė neturi politinės tradicijos, tada susiformuoja nestabili politinė sistema, kurioje vyrauja daugiapartiškumas. Į Parlamentą išrenkama daug partijų ir tai lemia nestabilių koalicinių vyriausybių susiformavimą. Taip pat partinės sistemos fragmentaciją labai lemia ir rinkimų sistema – proporcinė arba mažoritarinė. Jei taikoma grynai proporcinė sistema, tai dėl rinkimų reprezentatyvumo reikia nustatyti pakankamai mažą barjerą patekimui į Parlamentą (pvz. 1 ar 2 proc.). Trumpai tariant, gresia nesibaigianti politinė krizė, nes į Parlamentą patenka daugybė mažų partijų, o pozicija būna ypatingai susiskaldžiusi. Joje būna mažų partijų, vadinamųjų partisan veto players, kurios grasindamos sugriauti koaliciją šantažuoja didžiąsias partijas. Pvz.: Izraelyje, kur taikoma būtent tokia sistema, 1999 m. į Parlamentą buvo išrinkta 15 partijų. Jei taikoma mažoritarinė rinkimų sistema, tada iš esmės eliminuojama mažų, nepopuliarių partijų grėsmė. Tokia sistema yra labiau linkusi į dviejų ar dviejų su puse polių partinės sistemos susiformavimą. Tai yra anglosaksiškasis modelis. Vienintelis jo trūkumas, mano galva, yra tai, kad sudaromos sąlygos iškilti regioniniams separatistams. Nors jie nekelia didelių problemų nacionaliniu lygmeniu, tačiau gali pridaryti daug žalos regionuose. Taigi parlamentinio modelio efektyvumas priklauso nuo rinkimų sistemos, tačiau jį taikant, bet kuriuo atveju, kyla grėsmė dėl galimos anarchiškos Parlamento ir kartu visos valstybės būsenos susidarymo. Tačiau šis modelis yra politiškai nuosaikesnis, nes visiems šalies pareigūnams visose srityse didžiausią įtaką turi iš daugybės skirtingų asmenybių sudarytas Parlamentas, kuriam reikia tartis ir diskutuoti, o ne kokia nors vienasmenė institucija. Aišku, dėl to kyla grėsmė, kad į skubias situacijas bus reaguota pavėluotai, nes reikalingi parlamentarų debatai ir bendras sutarimas, tačiau iš esmės tokia sistema yra labai demokratiška ir jai nusistovėjus bei pritaikius tinkamą rinkimų modelį valstybė gali labai daug išlošti.

Prezidentinis modelis Europoje netaikomas. Jo ištakos yra JAV, tačiau didžiausio populiarumo jis susilaukė Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Šio modelio esmė, kad tauta išrenka vieną vykdomosios valdžios vadovą – prezidentą – ir jam patiki ypatingai dideles galias. Toks vadovas dažniausiai pats vadovauja ministrų kabinetui, pvz.: JAV, Venesuela ir t.t. Tačiau galimi ir tokie atvejai, kai jis skiria administratorių – Ministrą Pirmininką. Tokio administratoriaus paskyrimui nereikalingas Parlamento pritarimas. Prezidentinio modelio stiprioji pusė yra tame, kad jis gali ganėtinai efektyviai, lanksčiai ir skubiai spręsti iškylančias problemas, prisitaikyti prie susidariusios situacijos. Taip pat yra labai aiški pareigūnų atskaitomybė, o jei įvyksta kokia nors vidinė krizė rinkėjai žino, kas už tai atsakingas. Tačiau prezidentinė sistema eliminuoja Parlamento vaidmenį, ypač tose valstybėse, kuriose nėra ilgos politinės tradicijos. JAV ši sistema prigijo dėl ypatingai geros konstitucijos, kuri tiksliai numatė daugelį galimų Prezidento ir Parlamento nesutarimų. Buvo sukurta tam tikra sistema, kad abi valdžios šakos viena kitai darytų didelę įtaką, tačiau nei viena negalėtų įsivyrauti. Tačiau kitose prezidentinėse valstybėse, ypač Lotynų Amerikoje, tokia sistema nebuvo sukurta. Dėl to Prezidentas tapo vieninteliu ir nebaudžiamu valdovu, o Parlamentas teliko tik priedėliu prie jo. Dažniausiai šis priedėlis yra stipriai kontroliuojamas Prezidento šalininkų ir jam keliamas vienintelis tikslas – Prezidento sprendimų legalizavimas. Tad grynas prezidentinis modelis turi polinkį išsivystyti į despotišką autokratinę sistemą. Ką dabar ir matome Venesueloje ar kitose Lotynų Amerikos valstybėse.

Trečiasis modelis yra vadinamasis pusiau prezidentizmas. Jį galime pavadinti prancūziškuoju modeliu, nes būtent šioje valstybėje jis yra įgyvendinta geriausiai. Prancūzai pusiau prezidentizmą pasirinko dėl nesėkmingų bandymų su grynu parlamentarizmu ir prezidentizmu. Abi sistemos Prancūzijoje prieš daugelį metų sukėlė keletą politinių krizių, todėl buvo surastas nuosaikesnis variantas. Prezidentas yra valstybės galva, tačiau jis nevisagalis. Nors jis ir yra aukščiausias vykdomosios valdžios pareigūnas, tačiau tikrasis šalies administracijos vadovas yra Ministras Pirmininkas, kurį skiria Prezidentas Parlamento pritarimu. Tad Prezidento galios yra visiškai suvaržytos Parlamento. Jei Parlamento rinkimus laimi Prezidento oponentai, tai Ministru Pirmininku vis tiek bus skiriamas oponentų atstovas, nes kitam kandidatui Parlamentas greičiausiai nepritars. Nepaisant to Prezidentas turi dideles politines galias, jis gali įtakoti Parlamentą nepasirašydamas jo priimtų įstatymų, jis gali be Parlamento pritarimo skirti kai kuriuos aukštus pareigūnus ir pan. Toks Prezidentas yra užsienio politikos vadovas, taip pat kai kuriose šalyse jis gali tiesiogiai, be Ministro Pirmininko pritarimo, skirti kai kuriuos ministrus, pvz.: vidaus reikalų. Toks Prezidentas yra suinteresuotas turėti ir stiprų užnugarį Parlamente, todėl deda dideles pastangas partinės sistemos stiprinimui. Visgi, pusiau prezidentizmas turi ir nelabai gerų bruožų. Pirmiausia, jis skatina dvivaldystę. Dar visai nesenai stebėjome Lenkijos konstitucinę krizę, kai Prezidentas ir Ministras Pirmininkas nesutarė dėl to, kuris iš jų turėtų dalyvauti Europos Sąjungos Vadovų Tarybos susitikimuose. Tai puikus dvivaldystės, išaugusios į politinę krizę, pavyzdys. Jei Prezidentas ir Ministras Pirmininkas atstovauja oponuojančioms politinėms jėgoms, tai trintis tarp jų yra neišvengiama. O jei abu jie yra dar ir karšo būdo asmenybės, tai tam tikro lygio politinė krizė dažniausiai neišvengiama. Tačiau toks atvejis, kad abu, Prezidentas ir Ministras Pirmininkas, būtų vienodai užsispyrę yra retas. Dažniausiai esant tokiai situacijai vienas iš vadovų nusileidžia ir pusiau prezidentinė sistema palinksta arba į Parlamento arba į Prezidento pusę. Tačiau niekada tas polinkis nebūna per didelis.

Noriu pasakyti tai, kad nei viena sistema nėra tobula. Visos jos turi daugybę pliusų ir minusų, todėl valstybės valdymo modelio pasirinkimą pirmiausia reikėtų grįsti valstybės politine tradicija. Valstybės, kurios yra buvusios britų kolonijomis arba bent jau Didžiosios Britanijos įtakos sferoje, dažniausiai renkasi parlamentinį modelį. Valstybės, buvę JAV įtakos sferoje, renkasi prezidentizmą. Kontinentinė Europa nebuvo nei vienos iš šių dviejų valstybių įtakos zonoje, todėl čia galioja kiek kitokios, savitos politinės taisyklės. Taip pat šias taisykles labai įtakoja kontinėntinė teisinė sistema. Lietuva ne išimtis. Mes turime pusiau prezidentinį modelį, labai panašų į prancūziškąjį.

Aš manau, kad šis, mūsų, modelis nėra blogas. Jis turi visus pusiau prezidentizmui būdingus pliusus ir minusius. Matome, kaip veikia svertų ir atsvarų sistema, nes nei viena politinė šaka per daug neįsivyrauja. Todėl esame apsaugoti ir nuo anarchijos, ir nuo autoritarinio režimo. Matome, kaip keičiantis politinei aplinkai kinta ir galių pasiskirstymas, todėl lengviau reaguojama į iškylančius iššūkius. Lietuva yra jauna valstybė, tačiau kuo ilgiau esame nepriklausomi, tuo labiau subręstame. Subręsta ir mūsų valstybės valdymo sistema, nusistovi galių pasiskirstymas, galiausiai ir patys žmonės tokią sistemą pradeda vertinti, nes jos keitimas grasina nestabilumu.

Lietuvos problema, jei kalbame apie tai, ką reikėtų keisti polinėje sistemoje, yra ne galių tarp Seimo, Vyriausybes ir Prezidento paskirstymas. Problema yra rinkimų į Seimą sistema. Turime mišrią rinkimų sistemą, aišku ji yra žymiai geresnė nei vien proporcinė, tačiau vis vien skatina per didelę parlamento fragmentaciją. Mišri sistema skatina vidutiniško politinių partijų skaičiaus išrinkimą į Parlamentą (apie 5-7 partijas), tačiau neskatina susiformuoti dvipartinės sistemos, kuri būtent ir veikia efektyviausiai. Pakeitus rinkimų sistemą į grynai mažoritarinę išsispręstų daugybė dabar visuomenę piktinančių problemų, pvz.: ženkliai sumažėtų populistų įtaka.

]]> http://www.vysniauskas.eu/?feed=rss2&p=120 5